Gustavo nuotykiai recenzija

6/10

Lietuviškas ANIMACINIS filmas kine! To dažnai neišgirsite. Tą buvote išgirdę (jei girdėjote) tik vieną vienintelį kartą kai prieš kelioliką metų kine pasirodė pirmasis Lietuviškas pilno metražo animacinis filmas „Odisėja“ (rež. Valentas Aškinis). Nuo to laiko kine mes galėjome pasimėgauti tik užsienio šalių atkeliavusiomis animacijomis, ypač Holivude kurtomis, kurios pas mus nepaprastai populiarios ir pelningos. Žinant kad animacijos kūrimas yra nepaprastai brangus ir sudėtingas dalykas, tai puikiai suprantu kodėl taip retai pasirodo Lietuviškas kinas. Todėl siūlau nieko nelaukus griebti savo vaikus ir keliaukit su visa šeima patirti Lietuvišką nuotykį, kuris aprėps visą pasaulį. Man tai neeilinis įvykis, tikiuosi tokiu jis taps ir Jums!

 

Animaciniame filme specialusis korespondentas Gustavas ir profesorius Kalėdauskas leidžiasi į didingus nuotykius per žemynus, vandenynus ir net kosmosą, jog surastų ir pargabentų istorinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės relikviją. Tokia kelionė tikrai neapsieina be kuriozinių nutikimų, keistų vietų ir spalvingų charakterių kaip susitikimai su Baronu Miunhauzenu, Robinzonu Kruzu ar net kapitonu Nemo. 

 

 

Tikriausiai šis filmas nebūtų toks ir vargu ar tokiu taptų, be nuostabiosios vizualios juostos pusės. Turiu galvoje techninė dalį, kuri yra tikrai kerinti ir panaši į tokią, kurią mums siūlo Holivudas. 3D animacija aukščiausio lygio, tikras malonumas akims ir pasididžiavimas, jog tai Lietuvoje sukurta animacija. Už tai atsakinga yra 3D animacijos ir specialiųjų efektų studija OKTA, kuri praėjusiais metais mus taip pat džiugino kokybiškais efektais ir animacija filme „Aurora“. Po tokio filmo sunku net prognozuoti ko iš jų sulauksime ateityje!

Filmas turi pliusų, bet ir nemažai minusų. Kas labiausiai užkliuvo šiame filme, tai operatoriaus darbas, kuris yra visiškai paprastas, jokio kameros darbo, tiesiog pastatė kamerą ir nufilmavo. Tai tikrai liūdina, nes taip kine neturėtų būti, čia gi ne teatras. Žiūrint giliau galima truputi papeikti ir filmo režisierius Vaidą Lekavičių bei Augustiną Gricių, kurie tiesiog pateikė gražų filmą, be kažkokių išradingesnių režisūrinių pamąstymų ar gilesnių prasmių. Jos būtų išgelbėjusios tėvelius nuo nuobodžiavimo atsivedusiems savo vaikus į kiną. Vaikas gi vienas neis žiūrėti, nebent DVD versiją jam nupirkus. 

Montažas taip pat nepateikia nieko naujo – televizinis lygis. Pats filmas grynai orientuotas į vaikus, o trunka net 1h ir 40min trukmės. Turi būti šedevras, kad vaikai ramiai iki pat galo išsėdėtų. Nes po valandos jau prasideda vaikų vaikščiojimai po salę, šnekėjimai ir pan. Todėl nelabai suprantu kodėl buvo pasirinktas toks lėtas montažas.

 

Koks filmas be muzikos ar dainų? Joks. Šiame filme skamba mums gerai pažįstamų atlikėjų dainos. Viena akimi teko pamatyti ir Marijoną Mikutavičių, kuris atliko kokių 10s muzikinį vaidmenį. Kiek ilgiau ekrane užsilaikė 69 danguje narė Karina Krysko-Skambinė sudainavusi smagią dainą vaikams. Jei vertinsim šį filmą kaip pramogą, tai muzika ir dainos tinkamos, ko daugiau ir norėti. Valgai popkorną, užgeri kolos ir linguoji į taktą. Bet čia atsiranda problema, jog tokie muzikiniai intarpai be gilesnių prasmių groja patys sau, o filmas eina pats sau. 

Atskiri aplodismentai keliauja Žilvinui Naujokui, kuris kasmet pristato net ne po vieną filmą, ir kas svarbiausia, jog sugeba padaryti taip, jog lietuviškas kinas nenueitų į minusą! Bravo! Čia jau reikia būti geru prodiuseriu ir nesvarbu kokio blogumo ar gerumo tas filmas būtų. Lietuvoje animaciją gaminančių žmonių ir įmonių tikrai nėra daug, o suburti chebrą tokio filmo gamybai – iššūkis!

Filme yra porą vietų, kurios skirtos ir tėveliams – žalgirio šokėjų dailus epizodas ir kapitono Nemo padėjėjos pasirodymas! Padėjėja nebloga, bet tas jos angliškas akcentas labai jau nenatūralus.

Šnekant apie pagrindinių aktorių vaidinimo sugebėjimus – visiškai teatrinis lygis. Nemanau, jog verta detaliai aprašyti kaip atrodo perspausta vaidyba, kuri nei iš tolo neprimena kino filmo. Aišku tai yra vaidybinis-animacinis filmas, tad tokio tipo filme ir nereikalinga kinui būdinga natūrali vaidyba, bet kai norisi pažiūrėti teatro vaidybos einame į teatrą. Pačiam filme pasirodo nemažai aktorių, bet dauguma jų yra vienas ir tas pats asmuo – Audrius Rakauskas – Gustas. Tikiu, kad aktoriui tai buvo nemažas iššūkis vaidinti save, kuris šnekasi su savimi. Todėl nenuostabu, kad visi jo įkūnyti vaidmenys vienodi, skiriasi tik apranga, grimas ar paplonintas balsas. Labiausiai į savo vaidmenį įsijautė ir manau tikrai labai gerai suvaidino Andrius Žebrauskas. Žiūrint jautėsi, kad Barono Miunhauzeno vaidmuo kaip tik jam, net netrukdė tas teatrinis vaidinimas.

Bendrai paėmus daugumą filmo aspektų išpeikiau, bet pamatyti jį tikrai rekomenduoju. Tai juk lietuviško kino istorijos dalis skirta vaikams ir tik jiems. Tegul vaikai pasidžiaugia mūsų krašto kinu. Tikiu, jog kino teatrų lankomumo rekordus šis filmas tikrai sumuš, tad net neabejoju, kad tikrai sulauksime ir tęsinio, kurio aš tikrai lauksiu ir vilsiuosi didesnio žingsnio į priekį iš kūrėjų pusės.