Namai / Home recenzija

 5/10

Animacinis filmas „Namai“ (angl. „Home“) – dar vienas didelės animacinių filmų gamybos studijos „Dreamworks“ darbas! Blizgus, muzikalus ir truputį smagus filmas, kuris visomis keturiomis bando skintis kelią tarp šiuo metu gausybės rodomų animacinių filmų, kad tik atsidurtų vaikų širdyse. Žinant dar ir tą faktą, jog studija stovi ant bankroto slenksčio, šiuo metu jai žūt būt reikia ne tik žiūrovų palaikymo, bet ir kritikų gero atsiliepimo. Tad „Dreamworks“ stengiasi iš paskutiniųjų ir bando sukurti dar vieną TĄ filmą, kuris pagaliau jai atvertų auksinį klestėjimo kelią kaip tai buvo „Šreko“ (angl. „Shrek“) laikais.

Labai labai toli, visatos pakrašty, gyvena vienas mielas, mažas ir kažkiek į zefyrą panašus ateivis vardu Oi. Ateivis kaip ateivis, bet ne žalias ir atrodo labai minkštas. Oi labai nesiseka pritapti prie savo aplinkos gyventojų, tad mažumėlę jaučiasi atstumtas ir vienišas. Neveltui jo vardas Oi, kuris kilęs nuo atodūsio „oi…“. Taip dūsauja kiekvienas, kai prie jo prieina nepageidaujamas asmuo.

Kadangi tai yra animacinis filmas, kuriame privalo būti veiksmo ir nuotykių, tai Oi likimas susidėlioja taip, kad šiam visai netikėtai pavyksta atidurti mūsų gimtojoje planetoje Žemėje. Čia jis susipažįsta su mergaite Tipe. Oi atvyko į Žemę ne šiaip sau, jis atsigabeno ir didelę Klajoklių ateivių bendruomenę, kuri nori užkariauti Žemę ir įsitvirtinti čia kaip teisėti jos gyventojai ir pasistatyti savo naujuosius namus. Susidūrus dviem priešingiems veikėjams Oi ir Tipei prasideda ilga paieškų kelionė, kuri turėtų juos suartinti ir pamokyti naujų dalykų tiek juos, tiek ir mus, žiūrovus.

Studija „Dreamwokrs“, pasauliui padovanojusi nuostabius filmus „Šrekas“ (angl. Shrek), „Kaip prisijaukinti slibiną“  (angl. How to Train Yout Dragon“) ir „Krudžiai“ (ang. „Croods“), vis dažniau pristato antros rūšies animacinius filmus. Turiu omeny, kad studija nebesugeba padaryti projektų, kurie ne tik neštų finansinę naudą, bet ir būtų kažkuo inovatyvūs, originalūs. Techniškai jie visi (dauguma) atidirbti iki maksimumo, bet istorijos smarkiai atsilieka su laiku. Pats filmas stovi tokiame pačiame lygyje, kaip ir ankstesni šios studijos nenusisekę filmai. Turiu omenyje paskutinius du metus, kai studija išleisdavo po 3 animacinius filmus per metus, o jų tarpe buvo labai finansiškai nenusisekę projektai „Turbo“ (angl. „Turbo“), „Ponas Žirnis ir Šermanas“ (angl. „Mr. Peabody and Sherman“) ir „Madagaskaro pingvinai“ (angl. „Penguins of Madagascar“). Jei reikėtų rinkti blogiausią iš šių keturių (įskaitant ir naujausią „Namai“), tai naujausias jų darbas užimtų tikrai labai blogą poziciją.

Filmas nėra kurtas kaip atskira ir niekam negirdėta originali istorija. „Namai“ yra dar 2007 metais pasirodžiusio apsakymo „The True Meaning of Smekday“ adaptacija, kurią parašė Adamas Rexas. Ši knyga buvo ir dar vis yra labai populiari už Atlanto. Gal dėl to filmas „Namai“ yra skirtas labai jauniems žiūrovams, nes A. Rexas savo apsakymą rašė būtent vaikams.

Šį kartą į režisieriaus kėdę sėdo tikrai patyręs kino kūrėjas Timas Johansonas, kuris pasauliui jau anksčiau buvo pristatęs vieną pirmųjų „Dreamworks“ studijos 3D animacijos darbų – „Skruzdėliukas Z“ (angl. „Antz“) ir vieną paskutiniųjų 2D (klasikinės animacijos) darbų  „Sinbadas“ (angl. „Sinbad“). Taip pat verta paminėti, kad prisidėjo kaip prodiuseris prie vieno geriausių studijos animacinių filmų „Kaip prisijaukinti slibiną“ (angl. „How to Train Your Dragon“).

„Namus“ galima žiūrėti iš dviejų perspektyvų – vaikiškos ir suaugusiųjų. Žiūrint vaiko akimis, kuris nebus matęs daug animacijos, tai jam suteiks džiaugsmo, nes viskas labai gražiai pavaizduota, istorija turi moralą, spalvų daug – vaikas tikrai jausis laimingas ir patenkintas. Bet jei šį filmą žiūrėti jau patyrusia akimi, kuri matė „Lilo ir Stičą“ (angl. „Lilo and Stitch“) ir „Bjaurusis Aš“ (ang. „Despicable Me“) ar kitus naujausius filmus, tai šiame animaciniame filme „Namai“ neišvysi nieko naujo. Istorija labai panaši į jau minėtą „Lilo ir Stičą“, o maži ateiviai kažkaip labai panašūs į geltonuosius „Bjauriojo Aš“ pakalikus (minionus). „Namai“ turi viską tą patį, tik personažus kitokius. Turiu omeny išvaizdą, nes kad ir kokie jie būtų kitokie išvaizdos prasme, jie vis gaunasi tokie patys charakteriai, kaip ir ankstesniuose filmuose.

Pats filmas, kad ir koks jis būtų gražus, su visiškai netempiančia istorija tampa tikra kančia. Tikriausiai pasibaigęs 15-20 min anksčiau susižiūrėtų kur kas lengviau ir ta kritika būtų kiek lengvesnė.

Kadangi originalioje „Namai“ versijoje vieną pagrindinių personažų Tipę įgarsina dainininkė Rihanna, tai filme taip pat skamba ir jos kurtos dainos. Ar tarp jų yra hitų? Išėjus iš kino salės pamiršti viską, kas buvo šiame filme, tad kažkokio stebuklo nesigirdėjo. O gaila, nes po „Bjauriojo Aš“ paskutinė daina „Happy“ niekaip neiškrito iš galvos dar visus ateinančius metus ir net iki dabar.

Apibendrindamas galiu pasakyti tik tiek, jog filmas turi tikrai puikią išvaizdą, bet nepateikia nieko naujo ar nematyto. Istorija jau yra girdėta ne vieną  kartą, o visas produkcijos lygis puikiausiai tiktų ir TV ekranams serialo pavidalu. Linkiu animacijos milžinei „Dreamworks“ pristatyti sekantį filmą kur kas nuostabesnį!

Filmo anonsas:

Meškiukas Padingtonas recenzija

8/10

Pusiau animacinis, pusiau vaidybinis filmas „Meškiukas Padingtonas“ trykšta nuostabiai gera energija ir šiuo metu tinkamesnio filmo visai šeimai nerasčiau. Tikriausiai nesuklysiu pasakydamas, kad ne aš vienas apie šį meškiną esu girdėjęs dar iš vaikystės laikų ir net skaitęs jo knygas ir komiksus. Taip pat ir mūsų tautiečiai, kurie bent kartą lankėsi Anglijoje, turėjo pastebėti koks jis ten populiarus!

 Iš tolimosios Peru į Angliją atvyksta meškiukas Padingtonas. Šis mielas pūkuotas meškiukas nėra toks, kokiais mes įpratę matyti meškinus. Padingtonas yra puikiai išauklėtas, mandagus, nuoširdus, ir net moka šnekėti. Nenuostabu, jog vos tik atvykęs į Angliją jis susiranda ir puikią šeimą, kuri trumpam jį priglaudžia pas save. Meškinas nėra pripratęs gyventi žmonių šeimoje, tad jau pirmą vakarą prikrečia aibę šunybių, kurios iš šalies žiūrint tik džiugina. Diena po dienos ir šeimos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, nes Padingtonas su kiekviena diena tampa jų geriausiu draugu. Taip viskas ir klotųsi puikia vaga, bet kad ir koks mielas meškinas būtų, bėdos užklumpa ir jį. Padingtonui pradeda grėsti pavojus, o jam padėti gali tik jį priglaudusi naujoji šeima.

Padingtonas pasaulį išvydo daugiau nei prieš penkiasdešimt metų. Jo kūrėjas Maiklas Bondas (angl. Michael Bond) tuo metu pradėjo rašyti knygas apie šį meškiną. Iki šiol yra parašyta daugiau nei 20 knygų, kurios išverstos į daugiau nei 40 kalbų ir parduotos net 35 milijonų tiražu. Taip pat pagal šias knygas sukurtas ne vienas filmas, serialas, spektaklis, išleista galybė suvenyrų, pliušinių meškiukų, tad tikrai nėra nuostabu ar keista, kodėl jis pasirodė didžiuosiuose ekranuose. Keista tik tai, kad jis pasirodė tik dabar.

Paprastai tokio tipo, pusiau vaidybinių, pusiau animacinių filmų vengiu, nes patirtis byloja, jog toks kinas dažnai būna labai prastai pastatytas. Sutikite, naujausieji „Smurfai“, „Alvinas ir Burundukai“ ar „Meškinas Jogis“ tikrai nėra puikaus kino produkto sinonimai. Iš šio filmo tikėjausi taip pat kažko panašaus. Bet sėdint salėje ir žiūrint mielo meškino nuotykius patyriau palaimą, negalėjau patikėti, kad šis meškinas užkariaus ir mano širdį. Išėjau iš salės ir jaučiausi tarsi pabuvojęs vaikystėje.

Kalbant apie techninę filmo pusę, galiu pasakyti, kad animacija yra aukščiausio lygio. Gal kartais ir jaučiasi, kad tai yra ne visai tikroviškas meškinas, bet juk čia pusiau animacinis filmas ir ta animacija priduoda savito žavesio.

Filme pagrindinius vaidmenis suvaidino mažai žinomi aktoriai, tad manau tikrai užteks pasakyti, jog kolektyvas parinktas tinkamai ir su režisieriaus Paulo Kingo iškeltais uždaviniais susidorojo puikiai.

Lietuviškas vertimas vertas atskiro pagyrimo, nes kiekvienas balsas parinktas labai taikliai, o balso emocijos išreikštos būtent taip, kaip ir reikalauja situacija. Lietuviškai veikėjus prakalbino Gabija Jaraminaitė – Ryškuvienė, Jurgis Damaševičius, Monika Bičiūnaitė, Tomas Žaibus, Asta Baukutė, Darius Meškauskas.

Labai tikėtina, kad po šio filmo peržiūros kiekvienas vaikas užsinorės turėti savo asmeninį Padingtoną. Ir tai nėra blogai, nes pats personažas neša gerą žinią ir teigiamas emocijas. Verta paminėti, jog kol kas filmas nenuvylė nei kritikų, nei žiūrovų, tad tikimės, jog nenuvils ir Jūsų!

Anonsas:

Aukso žirgas recenzija

6/10

Šie metai mūsų tautinei animacijai tapo atgimimu. Net du pilno metro animaciniai filmai papuošė kino teatrų ekranus – kiek anksčiau modernumu spindinti „Gustavo enciklopedija“, o štai per šias Kalėdas – klasikinės animacijos pavyzdys „Aukso žirgas“. Už pastarojo animacinio filmo vairo stojo didelę patirtį animacijoje turintis ir pirmojo pilno metro filmo „Odisėja“ (1998m.) režisierius Valentas Aškinis ir jo kolega iš Latvijos Reinis Kalnaellis.

Kaip visose klasikinėse pasakose, taip ir šioje egzistuoja nepaprasto grožio ir tyrumo princesė, tik ši – lietuvišku vardu Saulė. Kad princesei nebūtų taip gera gyventi, piktoji Juodoji Motina pasirūpina, jog ši atsidurtų ant didelio didelio kalno ir dar įkalinta lediniame karste. Tuomet visą karalystę užvaldo tamsa ir blogis. Karalius (princesės tėvas), nebežinodamas ko griebtis, paskelbia, jog ją išgelbėjęs drąsuolis laimės gražiosios princesės ranką ir širdį. Daugybė narsuolių ima mėginti vaduoti princesę, bet, kad ir kaip būtų keista (arba ne), niekam nepavyksta jos išgelbėti. Ir vieną gražią dieną atsiranda jaunas ir tyras gražuolis, kuriam lemta išlaisvinti šią miegančią princesę ir tuo pačiu išgelbėti visą karalyste nuo blogio. Aišku, prieš tai jam dar teks susikauti ne tik su blogiu, bet ir su savo šeima ir net pačiu savimi. Prasideda nuotykiai.

Du režisieriai ir net 300 animatorių iš įvairių Europos ir pasaulio šalių piešė šį pusantros valandos nuotykį. Verta paminėti, kad tai yra pirmasis keturių valstybių – Lietuvos, Latvijos, Liuksemburgo ir Danijos – bendros gamybos pilnametražis animacinis filmas. Kadangi animacija yra labai brangus malonumas, tai, sakyčiau, pasirinktas labai logiškas žingsnis kooperuojantis su keliomis šalimis.

Galbūt daug kam „Aukso žirgo“ režisieriaus Valento Aškinio pavardė nebus žinoma, bet kas yra bent kartą apsilankęs vieninteliame Lietuvoje vykstančiame animacinių filmų festivalyje „Tindirindis“, tuomet turėtų žinoti, jog tai šio žmogaus nuopelnas. V. Aškinis mūsų krašte kaip išmanydamas bando skleisti animacijos dvasią ne tik ją rodydamas, bet ir ją kurdamas.

Vertinat „Aukso žirgą“ bendrame šių dienų animacijos kontekste, tai kad ir kaip būtų gaila, bet jis niekuo neišsiskiria iš to, ką jau šimtus kartų esame matę. Dažnas žiūrovas net suabejotų, ar tai ne „Disney“ studijos filmų kopija, nes dauguma filme panaudotų scenų jau yra kažkur matytos. Ypač paminėčiau epizodus, kur pagrindiniai veikėjai ima dainuoti ar šnekėtis su paukščiukais, kad atskleistų savo vidines emocijas. Juk tai „Disney“!

Kalbant apie techninę filmo pusę, negalėčiau pagirti nei animacijos, nei iliustracijų, nei scenarijaus, nei garso ar montažo. Trumpai tariant – eilinis filmas, kurio labai ištęstas ir nuspėjamas scenarijus verčia kažkiek pasikankinti laukiant pabaigos. Mėginta daryti tautišką filmą su mums artima atmosfera, bet, manyčiau, ta atmosfera pasenusi jau kokiu dešimtmečiu ar dviem.. Tokio tipo animacijos turėtų keliauti tiesiai į DVD arba į TV kanalus. Galbūt šio filmo nepriekaištingam vizualiniam išpildymui koją pakišo biudžetas ar ilgo metro filmų kūrimo patirties stoka, bet dėl scenarijaus jau reiktų kaltinti tą, kuris jį ir rašė, o tai būtų „Cecile Somers“, apie kurią jokių žinių neradau. Kaip pasakojo režisierius ir skelbia spauda, istorija yra pasiskolinta iš latvių literatūros klasiko Janio Rainio pjesės „Aukso žirgas“, kuri parašyta dar 1911 metais.

Apibendrindamas pasakysiu, kad jei tai jūsų pirmasis matytas animacinis filmas, tuomet rekomenduoju! Bet jei esat matęs daug animacinių filmų, ar bent dvidešimt, tuomet šis nepadarys jums jokio įspūdžio. Džiugu, kad mūsų krašte animacija po truputį iškyla į dienos šviesą, bet to tikro šedevro dar teks palaukti.

Anonsas:

Madagaskaro pingvinai recenzija

6/10

Niekas net neabejoja, jog pasaulines animacijos aktualijas demonstruoja tik kelios didžiausios studijos pasaulyje. Viena iš jų – „Dreamwoks animation“, kuri kiekvienais metais pristato po 2-3 animacinius filmus. Šių metų pradžioje sulaukėme „Ponas Žirnis ir Šermanas“ (“Mr. Peabody & Sherman”), metams įpusėjus – nuostabaus ir vieno geriausių šių metų animacinių filmų – „Kaip prisijaukinti slibiną 2“ (“How to Train Your Dragon 2″), kuris yra labai realus pretendentas gauti „Oskaro“ statulėlę. Bet štai metams besibaigiant mūsų dėmesiui – linksmieji pingvinai filme „Madagaskaro pingvinai“ („Penguins of Madagascar“). Tai džiaugsmas vaikams, tėveliams, močiutėms ir diedukams bei tikrai yra geros nuotaikos užtaisas visai dienai.

Pingvinai Kovalskis, Škiperis, Riko ir Eilinis yra keturi ypač slapti šnipai vykdantys visokio plauko užduotis. Aišku kaip ir visuose filmuose, gerieji negali egzistuoti be blogio, tad šauniųjų pingvinų kelyje pasitaiko toks piktas bordinis aštuonkojis bandantis pagrobti ir sunaikinti visus viso pasaulio zoologijų sodo pingvinus. Taip jis elgiasi ne be reikalo, o tik tam, kad susigrąžintų savo didžią ir išgaravusią šlovę, kurią patyrė dar tada kai nebuvo į zoologijos sodą atgabenti nuostabieji ir visų mylimi pingvinai. Kad ir kaip gerai sektųsi pingvinams kovoti su nenaudėliu aštuonkoju, prie jų prisijungia ir viso pasaulio gyvūnų gelbėjimo komanda – „Šiaurės vėjas“. Jų misija – padėti gyvūnams, kurie negali apsiginti patys. Tik bėda ta, kad pingvinai tikrai gali apsiginti, todėl pingvinams tenka gelbėti ne tik pasaulį, bet ir komandą „Šiaurės vėjas“.

  

Pats pingvinų filmas išsiskiria iš kitų animacinių filmu tuo, kad šaunioji ketveriukė su visomis užduotimis susidoroja ypač paprastai ir labai netikėtai. Net nesvarbu kokia sudėtinga būtų ta jų užduotis. Kaip pavyzdį galima būtų paminėti, jog jie neima į galvą net tada kai reikia iššokti iš aukštai skrendančio lėktuvo ar pabėgti nuo įsiutusių jūros ruonių, ar net įsilaužti į Amerikos aukso saugyklą – Fort Noksą. Jie tiesiog linksminasi ir linksmina mus – žiūrovus! Tai yra animacinė komedija, kuri visomis išgalėmis stengiasi mus juokinti.

Nors „Pingvinai“ ir yra atskiras filmas, bet iš esmės tai yra „Madagaskaro“ trilogijos tęsinys, kuri
„Dreamworks“ studijai atnešė šlovę ir juos iškėlė į animacijos Olimpą, kuriame ji taip ir sėdi iki šiol. Nenorėdama prarasti gerai sukurtos investicijos, studija laiku ir vietoje ir net puse metų anksčiau pristato pilno metražo pingvinų filmą. Bėda tik ta, kad filmas nėra kažkuo išskirtinis, istorija tikrai nėra originali, todėl pats filmas neturi jokios išliekamosios vertės ir po kelių metų niekas net neprisimins, jog toks buvo. Tai akimirkos filmas užsimiršti dienos problemoms. Verta paminėti, jog ši studija ir taip yra pagaminusi pingvinų TV serialą, kuris yra rodomas ir pas mus. Objektyviai žiūrint tai šis filmas nei kuo nėra pranašesnis už tai, ką jau matėme šimtus kartų.

  

Filmo režisieriai Eric Darnell ir Simon J. Smith tikrai nėra naujokai animacijos pasaulyje. Vien E. Darnell’as yra kūręs garsųjį „Skruzdėliuką Z“ („Antz“) bei visas „Madagaskaro“ dalis, o S.J.Smith’as prikišęs savo nagus prie garsiausio „Dremworks“ animacinio personažo – Šreko! Komanda tikrai patyrusi ir savo darbą išmano, gaila tik tai, jog net penki filmo scenaristai nesugebėjo pateikti kiek protingesnio filmo scenarijaus. Istorija šimtą kartų girdėta, moralas irgi nėra originalus. Tiesiog studija užsidėjo dar vieną varnelę prie atliktų darbų. Žmonės mėgsta animaciją ir ypač „Madagaskaro“ veikėjus, todėl net nekyla abejonės, jog šis filmas turėtų atnešti nemažą pelną studijai. „Dreamworks“, kuris jai labai reikalingas, nes pastaruoju metu filmai surenka labai mažas pajamas ir dažniausiai blogus kritikų atsiliepimus.. 

  

Nežinau kodėl, bet pastaruoju metu lietuviškas vertimas niekuo neišsiskiria ir nėra toks ypatingai geras, koks buvo ankstesniuose filmuose. Galbūt tai, jog šiuo metu verčiami visi animaciniai filmai ir tai nebėra kažkas naujo. Gal tiesiog pripratino mūsų ausis, o gal tiems patiems aktoriams jau pabodo garsinti filmus. Kadangi nei vienas aktorius nei kiek neišsiskyrė, tai ir neaušinsiu burnos apie įgarsinimo ypatumus.

 

Visai kita kalba eina kai pradedam analizuoti techninę filmo pusę. O ji tikrai aukštos kokybės kaip ir priklauso brangiems filmams iš A lygio studijos. Animacija plastiška, scenos atidirbtos iki mažiausių smulkmenų. Charakterių vaidyba – nepriekaištinga! Garso efektai tikrai geri, tikrai pasijus sėdint kino salėje. Muzikos takelis nėra blogas, bet kad labai įsimintų kokia daina ar muzika, negalėčiau prisiminti.

 

 

Viską apibendrinus galima teigti, jog tai filmas su daug sprogimų, nepriekaištingai atidirbta animacija ir turintis keletą tikrai nuostabių juokelių, bet su ne ypatingai gerai atidirbta istorija, kuri kiša pagalius į ratus. Bet jei tikitės neįpareigojančio filmo, tuomet jis tikrai atitiks jūsų lūkesčius ir pakels nuotaiką. Iš tų filmų, kurie dabar rodoma kine, net nėra abejonės, jog tai šeimos animacija numeris 1!

Džesis ir Petas recenzija

5/10

Animacinis filmas „Džesis ir Petas“ („Postman Pat: The Movie“) yra labai populiaraus serialo adaptacija didiesiems ekranams kurią beveik tris dešimtmečius rodė BBC kanalas. Filmo istorija sukasi apie paštininką Petą ir jo katiną Džesį, kuriuos visas miestas myli ir gerbia už jų svarbų darbą bei geranorišką pagalbą miestelėnams dirbant kasdienius darbus. Kadangi šiais laikais jau tapo įprasta atgaivinti tai kas buvo kažkada populiaru, ne išimtis ir šis filmas. Kūrėjų noras atgaivinti senus veikėjus atvedė juos net iki kino teatrų ekranų, nors pats filmas skirtas geriausiu atveju būti tik DVD lentynose ir jokiu būdu ne kino teatruose, nes kino filmas ir TV filmas yra du skirtingi dalykai. 

 

 

Didžiosios Britanijos mieste gyvena visų mylimas ir gerbiamas paštininkas Petas bei jo ištikimas draugas katinas Džesis. Gyvena jie ramiai, įprastai ir dirba mėgstamą darbą, bet geri laikai ilgai tęstis negali, tad netikėtai susiklosčius aplinkybėms geraširdis Petas patenka į nacionalinį TV talentų šou. Jame jis atsiskleidžia ne tik kaip paštininkas ar tiesiog geras žmogus, bet ir kaip talentingas dainininkas su išskirtinai geru balsu. Ir ne tik, kad atsiskleidžia, bet ir prasibrauna iki pat finalo!

Pasaulyje yra labai daug B klasės animacijos studijų ir labai nedaug A klasės. Bet A klasės studijos uždirba kokius 95% visų animacijos pajamų. B klasės studijos skiria savo filmo gamybai apie 1-15 milijonų dolerių, kai tuo tarpu A klasės studijos kaip „Pixar“, „Disney“ ar „Dreamworks“ sugeba animacinio filmo gamybai skirti po 150 ar 250 milijonų dolerių. Priežastis kodėl A klasės studijos daro kokybiškus ne tik filmus, bet ir scenarijus, nes tik A klasė gali scenarijų kurti ir tvarkyti jį kada tik panorėjus, kai tuo tarpu B klasės studija, su ribotu biudžetu, tegali kartą parašyti scenarijų ir pradėję kūrybos darbus jo nebekeisti, nes kiekviena pradelsta papildomai diena atneša papildomas ir išlaidas. Todėl B klasės filmų vieta – TV ekranai arba DVD lentynos, bet tikrai ne kino teatrai, nes tai ne tik kad vargina nelabai išprususį žiūrovą, kuris tikisi iš animacijos nuostabaus filmo šeimai, bet ir gadina animacijos vardą.

Techninė ir vizualioji juostos pusė yra blogiausia ką teko matyti šiais metais kine. Šnekant apie animaciją tai ji yra visiškai mėgėjiško lygio. Net ir neprofesionalas pastebės, kad animacija turi labai daug broko. Operatorius dar pradžioje bandė įrodinėti, kad mūsų laukia kažkas išskirtinio, bet po pirmos (labai ilgos ir gražios scenos) viskas pakrypsta į eilinę ir niekuo neišsiskiriančią pusę. Apšvietimas ir aplinka vėlgi studentiško lygio. Yra tik tai kas turi būti, nesistengiama investuoti laiko, kad tai atrodytu ne taip nuobodžiai. Taip dažniausiai nutinka kai filmo prodiuseriai turėdami mažą biudžetą, bet didelį norą, skubina filmo kūrimo procesą ir bando tiesiog pagaminti filmą, kuris pasakotų istoriją. Vėliau jie jau pasirūpina, kad jis atsidurtų TV ar kino teatrų ekranuose. 

Lietuviškas filmo vertimas irgi niekuo neišsiskiria. Vienintelis filmo pliusas – kelios dainos, kurios skamba originalia kalba su lietuviškais subtitrais, todėl atliktos kokybiškai. Bet vėl gi, jų pateikimas tai… nevertas aptarimo.

Jei turite mažus vaikus ir geležinę kantrybe, tada veskite juos pažiūrėti. Jie maži ir tai, kas ten parodyta, galbūt patiks. Nors man iš kairės sėdėjęs vaikas visą laiką klausinėjo mamos kiek laiko jau rodo filmą, o kitas vaikas, sėdėjęs eilėje priešais mane, visą laiką muistėsi ir po 20 minučių išvis nebesėdėjo savo kėdėje, kairėje sėdėjus mergaitė atsilaikė ilgiausiai – vieną valandą. Paskui jau daugiau laiko šnekėjo su mama. Palinkėsiu tėveliams apsišarvuoti geležine kantrybe ir pamėginti neišeiti iš salės.

Gustavo nuotykiai recenzija

6/10

Lietuviškas ANIMACINIS filmas kine! To dažnai neišgirsite. Tą buvote išgirdę (jei girdėjote) tik vieną vienintelį kartą kai prieš kelioliką metų kine pasirodė pirmasis Lietuviškas pilno metražo animacinis filmas „Odisėja“ (rež. Valentas Aškinis). Nuo to laiko kine mes galėjome pasimėgauti tik užsienio šalių atkeliavusiomis animacijomis, ypač Holivude kurtomis, kurios pas mus nepaprastai populiarios ir pelningos. Žinant kad animacijos kūrimas yra nepaprastai brangus ir sudėtingas dalykas, tai puikiai suprantu kodėl taip retai pasirodo Lietuviškas kinas. Todėl siūlau nieko nelaukus griebti savo vaikus ir keliaukit su visa šeima patirti Lietuvišką nuotykį, kuris aprėps visą pasaulį. Man tai neeilinis įvykis, tikiuosi tokiu jis taps ir Jums!

 

Animaciniame filme specialusis korespondentas Gustavas ir profesorius Kalėdauskas leidžiasi į didingus nuotykius per žemynus, vandenynus ir net kosmosą, jog surastų ir pargabentų istorinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės relikviją. Tokia kelionė tikrai neapsieina be kuriozinių nutikimų, keistų vietų ir spalvingų charakterių kaip susitikimai su Baronu Miunhauzenu, Robinzonu Kruzu ar net kapitonu Nemo. 

 

 

Tikriausiai šis filmas nebūtų toks ir vargu ar tokiu taptų, be nuostabiosios vizualios juostos pusės. Turiu galvoje techninė dalį, kuri yra tikrai kerinti ir panaši į tokią, kurią mums siūlo Holivudas. 3D animacija aukščiausio lygio, tikras malonumas akims ir pasididžiavimas, jog tai Lietuvoje sukurta animacija. Už tai atsakinga yra 3D animacijos ir specialiųjų efektų studija OKTA, kuri praėjusiais metais mus taip pat džiugino kokybiškais efektais ir animacija filme „Aurora“. Po tokio filmo sunku net prognozuoti ko iš jų sulauksime ateityje!

Filmas turi pliusų, bet ir nemažai minusų. Kas labiausiai užkliuvo šiame filme, tai operatoriaus darbas, kuris yra visiškai paprastas, jokio kameros darbo, tiesiog pastatė kamerą ir nufilmavo. Tai tikrai liūdina, nes taip kine neturėtų būti, čia gi ne teatras. Žiūrint giliau galima truputi papeikti ir filmo režisierius Vaidą Lekavičių bei Augustiną Gricių, kurie tiesiog pateikė gražų filmą, be kažkokių išradingesnių režisūrinių pamąstymų ar gilesnių prasmių. Jos būtų išgelbėjusios tėvelius nuo nuobodžiavimo atsivedusiems savo vaikus į kiną. Vaikas gi vienas neis žiūrėti, nebent DVD versiją jam nupirkus. 

Montažas taip pat nepateikia nieko naujo – televizinis lygis. Pats filmas grynai orientuotas į vaikus, o trunka net 1h ir 40min trukmės. Turi būti šedevras, kad vaikai ramiai iki pat galo išsėdėtų. Nes po valandos jau prasideda vaikų vaikščiojimai po salę, šnekėjimai ir pan. Todėl nelabai suprantu kodėl buvo pasirinktas toks lėtas montažas.

 

Koks filmas be muzikos ar dainų? Joks. Šiame filme skamba mums gerai pažįstamų atlikėjų dainos. Viena akimi teko pamatyti ir Marijoną Mikutavičių, kuris atliko kokių 10s muzikinį vaidmenį. Kiek ilgiau ekrane užsilaikė 69 danguje narė Karina Krysko-Skambinė sudainavusi smagią dainą vaikams. Jei vertinsim šį filmą kaip pramogą, tai muzika ir dainos tinkamos, ko daugiau ir norėti. Valgai popkorną, užgeri kolos ir linguoji į taktą. Bet čia atsiranda problema, jog tokie muzikiniai intarpai be gilesnių prasmių groja patys sau, o filmas eina pats sau. 

Atskiri aplodismentai keliauja Žilvinui Naujokui, kuris kasmet pristato net ne po vieną filmą, ir kas svarbiausia, jog sugeba padaryti taip, jog lietuviškas kinas nenueitų į minusą! Bravo! Čia jau reikia būti geru prodiuseriu ir nesvarbu kokio blogumo ar gerumo tas filmas būtų. Lietuvoje animaciją gaminančių žmonių ir įmonių tikrai nėra daug, o suburti chebrą tokio filmo gamybai – iššūkis!

Filme yra porą vietų, kurios skirtos ir tėveliams – žalgirio šokėjų dailus epizodas ir kapitono Nemo padėjėjos pasirodymas! Padėjėja nebloga, bet tas jos angliškas akcentas labai jau nenatūralus.

Šnekant apie pagrindinių aktorių vaidinimo sugebėjimus – visiškai teatrinis lygis. Nemanau, jog verta detaliai aprašyti kaip atrodo perspausta vaidyba, kuri nei iš tolo neprimena kino filmo. Aišku tai yra vaidybinis-animacinis filmas, tad tokio tipo filme ir nereikalinga kinui būdinga natūrali vaidyba, bet kai norisi pažiūrėti teatro vaidybos einame į teatrą. Pačiam filme pasirodo nemažai aktorių, bet dauguma jų yra vienas ir tas pats asmuo – Audrius Rakauskas – Gustas. Tikiu, kad aktoriui tai buvo nemažas iššūkis vaidinti save, kuris šnekasi su savimi. Todėl nenuostabu, kad visi jo įkūnyti vaidmenys vienodi, skiriasi tik apranga, grimas ar paplonintas balsas. Labiausiai į savo vaidmenį įsijautė ir manau tikrai labai gerai suvaidino Andrius Žebrauskas. Žiūrint jautėsi, kad Barono Miunhauzeno vaidmuo kaip tik jam, net netrukdė tas teatrinis vaidinimas.

Bendrai paėmus daugumą filmo aspektų išpeikiau, bet pamatyti jį tikrai rekomenduoju. Tai juk lietuviško kino istorijos dalis skirta vaikams ir tik jiems. Tegul vaikai pasidžiaugia mūsų krašto kinu. Tikiu, jog kino teatrų lankomumo rekordus šis filmas tikrai sumuš, tad net neabejoju, kad tikrai sulauksime ir tęsinio, kurio aš tikrai lauksiu ir vilsiuosi didesnio žingsnio į priekį iš kūrėjų pusės.

Dėžinukai (The Boxtrolls) recenzija

7/10

 

Trečiasis animacijos studijos LAIKA filmas „Dėžinukai“ – išradinga pasaka vaikams ir jų tėveliams apie paslaptingus mažus troliukus, gyvenančius giliai po žeme. Ši studija pasižymi tuo, jog nekuria madingų kompiuterinės animacijos filmų, o magišką pasaulį žiūrovui perteikia sustabdyto kadro (Stop-Motion) technika. Tai yra kiek kitokia animacija, nei ta, kurią pastaruoju metu mes įpratę matyti kino teatrų repertuaruose. Didžiosios studijos tokia technika animacijos dažniausiai nekuria, nes toks kūrybinis procesas yra labai brangus ir reikalauja nepaprastai daug jėgų ir laiko. Deja, tokia technika sukurti filmai dažnai neatneša ir komercinės sėkmės.

Kas yra sustabdyto kadro animacija (Stop-Motion)? Tai tokia animacijos rūšis, kur pagrindiniai personažai yra lėlės. O kad jos bent vienai sekundei atgytų, lėlę pajudinti ir nufotografuoti reikia nemažiau 25 kartus. Vienai sekundei! Filmas buvo kurtas daugiau nei tris metus, prie jo dirbo 40 animatorių, kurių kiekvienas privalėjo per savaitę padaryti nuo 3 iki 7 sekundžių animacijos. Aš net nekalbu apie nepaprastai detalių dekoracijų gamintojus, be kurių šis filmas neišvystų kino teatrų ekranų. Skaičiai, manau, kalba patys už save!

Kai Sūrbridžio mieste nusileidžia saulė ir įsigalioja komendanto valanda, į miesto gatves išlenda paslaptingieji Dėžinukai. Šie susirenka viską, kas neprirakinta ir padėta ne savo vietose. Keisti nakties padarėliai Dėžinukais pavadinti ne veltui, mat jie vietoj rūbų dėvi dėžes, o esant reikalui tose dėžėse ir pasislepia. Tarp tokių padarėlių gyvena ir pagrindinis animacinio filmo veikėjas – berniukas Egis. Užaugęs be mamos ir tėčio, nepatyręs tikrų namų šilumos, jis puikiai susigyvena su savo naujaisiais draugais Dėžinukais, kurie jį priima ir užaugina tarsi tikra šeima. Egiui ir paslaptingiems nakties gyventojams gyvenimas būtų geras toks, koks yra, jei ne sena legenda. Ji byloja, kad šie padarai yra baisūs nakties monstrai, gadinantys visus miesto gyventojų daiktus ir vagiantys viską, kas pasimaišo jų kelyje. Miestelėnai nusamdo dezinfekcijos tarnybą, kuriai patikima išnaikinti Dėžinukus visiems laikams. Bet ar tikrai Dėžinukai yra tokie baisūs ir niekingi, kad juos reiktų išnaikinti? Šią tiesą jaunuolis Egis mėgins išaiškinti miesto merui, kuriam, apart sūrio degustacijos, daugiau niekas nerūpi. Tą jis mėgins įrodyti ir savo naujai sutiktai širdies draugei mergaitei Vinei. 

 

 

Tai jau trečiasis animacijos studijos LAIKA filmas. Prieš tai studija buvo sukūrusi „Paranormaną“ (angl. „ParaNorman“) ir „Korolina ir paslaptingas pasaulis“ (angl. „Coraline“). Visuose šiuose filmuose pagrindiniai personažai – vaikai, kurių akimis pasakojamos istorijos. Be abejo, tai istorijos su aiškiu ir teisingu moralu, kuris paprastai skirtas ne vaikams, bet jų tėveliams. Visuose filmuose dominuoja tėvai, kurie neranda laiko savo vaikams, tad šie visaip kaip bando atkreipti savo tėvų dėmesį ir atverti akis, jog yra ne tik darbas ir jų „dideli“ rūpesčiai, bet ir tas džiaugsmingas šeimyninis gyvenimas su savo atžalomis. 

Šiais laikais pamatyti animacinį filmą ne 3D stereoskopiniame vaizde tikriausiai būtų mažų mažiausiai keista. Ne išimtis ir šis. LAIKA jau nuo pirmojo savo filmo „Korolina ir paslaptingas pasaulis“ eksperimentuoja su stereoskopiniu 3D vaizdu ir dar nematyta sustabdyto kadro animacija. Kiekvienas filmas žengia vieną žingsnį į priekį tokios rūšies animacijos vystyme. Negalėčiau teigti, jog jie vieninteliai pasaulyje kuria tokia technika, bet galiu drąsiai sakyti, jog jie yra smarkiai atitrūkę nuo savo konkurentų. Tai lemia gal ir tai, jog pats studijos direktorius yra užkietėjęs animatorius, kuris ne tik vadovauja studijai, bet ir intensyviai dirba ties daugelio scenų animacija.

Filmas sukurtas pagal Alano Snou (Alan Snow) pasakų knygelę vaikams „Čia gyvena monstrai!“ (angl. „Here Be Monsters!“). Filmo režisieriai Graham Annable, Anthony Stacchi nėra naujokai animacijos pasaulyje. Tarp jų sukurtų filmų puikuojasi tokie filmai kaip „Medžioklės sezonas atidarytas“ (angl. „Open Season“) ir legendinis „Skruzdėliukas Z“ (angl. „Antz“). Pasakyti, jog jie sukūrė šedevrą, nedrįsčiau, bet įvardinti jų darbą, kaip vieną iš išskirtiniausių metų projektų, tikrai galima.

Tokiuose filmuose aktoriai nevaidina, bet jie suteikia savo balsus veikėjams. Kaip animatoriai mėgsta sakyti – aktoriai personažams suteikia griaučius, kuriuos animatoriams belieka aprengti ir įpūsti gyvybę. Lietuviškas dubliažas yra tikrai labai padorus, tik įgudusi akis pastebės, jog vietomis personažo žodžiai ir lūpų sinchronizacija neatitinka. Veikėjų balsai parinkti gerai, ypač puikiai savo darbą atliko filmo antagonistas – komendantas. Balso tembras ir aktoriniai sugebėjimai labai gerai įkūnijo šį labai nemielą charakterį. Originalo nemačiau, tad negaliu vertinti, kaip Holivudo garsenybės susidorojo su savo užduotimi. Giliau panagrinėjus filmo garsą, kiek nuvilia garso takelis. Pamenu, kai pamačiau pirmąjį šio filmo anonsą, jame buvo labai taikliai panaudoti daina, kurią šiame filme išgirdau tik skambant titrams. Tai kiek nuvylė, nes filmo anonsas sudarė žymiai geresnį įspūdį.

Jei esate pavargę nuo popsiškos ir jau kiek pabodusios klasikinės animacijos, tai šis filmas taps šviežia atgaiva jūsų akims! Jei norite savo vaikams parodyti filmą, kuris suteiks jų gyvenimui kažką naujo ir įpūs šeimyninės dvasios kibirkštėlę, tuomet labai rekomenduoju aplankyti šią nuostabią ir labai originalią animuotą pasaką „Dėžinukai“.

Treileris: