Frankenvynis / Frankenweenie recenzija

9/10

Timas Burtonas į didžiuosius kino ekranus sugrįžta tikriausiai su pačiu asmeniškiausiu animaciniu filmu „Frankenvynis“! Baisiausi kino filmų pagrindiniai herojai sugrįžta, o ypač Frankenšteino pakaitalas, kad išgąsdintų, pralinksmintų bei kažką svarbaus papasakotų žiūrovui. Šis filmas būtent  toks ir yra – šiurpus, linksmas ir pamokantis.

Animacija visad buvo Burtono stichija ir jis ją valdo visais frontais: stiliaus, režisūros, scenarijaus ir žinoma kruopščios animacijos. Šio režisieriaus filmai pradžioje „užkabina“ unikaliu gotiškuoju stiliumi, kurio istorijos dažniausiai persipina su siaubo kupina įtampa.

Timas Burtonas širdyje yra animatorius, todėl animacinius filmus jis kuria gal ir rečiau, bet kai jau sukuria – tai žiūrovai to nepamiršta. Labiausiai jis mėgsta Stop-motion (sustabdyto kadro animaciją), o šis filmas būtent toks ir yra. Lėtai kuriamas, bet išliekantis ilgam.

Daug metų atgal (dar tada kai Timas Burtonas buvo 8 metų) gyvena vaikis Viktoro vardu. Jaunas, talentingas, bet nuo visų atsiskyręs. Kūrybiškas, tad kartais prisėda kurti kiną. Bet taip jau nutiko, jog netikėto atsitiktinumo dėka po automobilio ratais pakliūna ir žūva mylimas Viktoro šunelis Sparkis. Daug draugų neturintis Viktoras puola visomis įmanomomis priemonėmis galvoti kaip susigražinti savo mylimą draugą. Pasitelkęs į pagalbą mokslą ir gamtą, ryžtasi prikelti šunį. Šuo atsikelia, draugystė vėl atgimsta, bet netikėtai apie šį prikėlimą sužino ir ne tokie geri draugai. Prasideda chaosas ir nuotykis pasiekia epogėjų.

Filmas nėra iš tų, kuriuos rekomenduočiau žiūrėti mažiems vaikams. Yra nemažai šiurpių vietų, kurios atrodo kiek keistai ir labai neįprastai, kaip „Walt Disney“ studijos animacijos filmuose, kurie dažniausiai būna skirti visai šeimai ir nesukelia nepatogaus jausmo žiūrint. 

Dar 1984aisiais to paties režisieriaus padarytas trumpo metražo filmas tokiu pat pavadinimu „Frankenweenis“,  sukurtas toje pačioje animacijos studijoje „Walt Disney“, žiūrovų ir studijos bosų buvo sutiktas nekaip, todėl „Disney“ studija nutraukė filmo rodymą, o patį režisierių atleido iš užimamų pareigų ir išmetė iš studijos. Kaip bebūtų keista, bet „Disney“ studija surizikavo dar kartą, ir po daugelio metų atgaivino ir istoriją, ir režisierių pakvietė padirbėti prie to paties filmo. Tik pilno metražo versijos. Pasikeitė karta, o ir kinas tapo kitokiu, tad kas anksčiau buvo nesuprantama, šiais laikais visai priimtina. 

Reiktų atkreipti dėmesį ir į tai, jog visas filmas yra nespalvotas, kas šiais laikais labai keistai atrodo, bet „Frankenvyniui“ tai labai tinka. Po kokių 15 žiūrėjimo minučių net nebepastebi, jog tai nespalvota kino juosta. Kaip šiais laikais madinga, filmas pateikiamas dar ir populiariuoju 3D formatu, kas suteikia išties įdomų ir autentišką pojūtį. Veikiausiai dėl to, jog jis nespalvotas ir spalvos neblaško dėmesio, todėl galima susikoncentruoti tik į pačią filmo esmę. Visus niuansus užgožia tikrai gera istorija. O jei dar pridėsime, jog Burtono filmai išsiskiria savitu stiliumi, tai šis filmas tikra Burtono vizitinė kortelė jo jau netrumpoje kino karjeroje. Šiemet tai jo antrasis filmas.

Verta pastebėti, jog šiais metais dauguma kuriamų  animacijų yra apie frankenšteinus, numirėlius ir visokio plaukio baisuoklius: „Monstrų viešbutis“ („Hotel Transylvania“), „Paranormanas“ („ParaNorman“) ir šis „Frankenvynis“ („Frankenweenie“). O jei dar giliau pasikapstytume, tai pastebėtume keistą dėsningumą, jog dauguma stop-motion (sustabdyto kadro) animacinių filmų yra apie negyvėlius: „Korolaina ir slaptas pasaulis“ („Coraline“(2009), „Numirusi nuotaka“ (Corpse Bride (2005), „Paranormanas“ („ParaNorman“), „Frankevynis“ („Frankenweenie“) ar  „Košmaras prieš Kalėdas“ („The Nightmare Before Christmas“(1993). Trys iš jų yra paties T. Burtono filmai, kiti du - LAIKA studijos, taip pat besispecializuojančios Stop-motion animacijoje.

Kadangi daug žinau apie patį T. Burtoną ir jo visą gyvenimą, tai galėčiau pasakyti, jog filmas atspindi jo asmeninį gyvenimą. Ne kartą jis (T. Burtonas) yra minėjęs, jog vaikystėje neturėjo daug draugų, savo dienas leisdavo tamsioje palėpėje, kur kurdavo atsiskyręs nuo viso pasaulio, taip pat, būdamas aštuonerių, neteko savo mylimo šuns. Visa tai panašu į pagrindinio filmo herojaus gyvenimą. Tai  nuotykiai ne tik didžiajame ekrane, bet ir nuotykiai realiuose režisieriaus išgyvenimuose.

Metams einant į pabaigą, kino industrijoje imama šnabždėtis kas galėtų gauti garbingąją Oskaro statulėlę kitais metais vykstančiuose apdovanojimuose. Manau, jog tai vienas iš pretendentų! Kodėl? Nes tai nėra dar vienas tęsinys, o filmas su originalia ir įdomia istorija.

Filmą vertinu teigiamai todėl, kad tai išties kitokia daug kartų girdėtos istorijos animacija su visai kitokiu pateikimu ir nuostabia Burtoniška dvasia. Beje, tėvų vietoje, labai mažų vaikų nesivesčiau žiūrėti šio kino, bet vyresniųjų auditorijos šis filmas tikrai nepaliks abejingais. Burtonas sugrįžo!

Animacinio filmo treileris: